Dainos video dar nėra
Su žmonėm
kurie gyvena
su žmonėm
kurie nakvoja
ant baltų
ramių pagalvių ar prie bėgančio vandens
nakčiai laužą prigesinę
lengvą mintį pasikloję
ir sulaukę
kol ties veidu begalybė pasilenks.
Su žmonėm
kurie sustoja ir akis pakėlę žiūri
į neramų
aukštą dangų
ir nežino
ko baugu:
ar kad vakaras užėjo
ar kad širdį vėlei duria
ar kad atlėkė gegutė į alyvas prie langų.
Su žmonėm
kurie už lango
su žmonėm
kurie už durų
su žmonėm
kurie už miško ir už bėgančio vandens
į tą patį mano dangų
į tą patį dangų žiūri
ir nežino
ką galvoja. O galvoja
kad gyvens."
Su žmonėm
kuriem užtenka vieno tako palei kluoną
vieno šokio šviesią naktį po kerotais ąžuolais.
Su žmonėm
kurie nužydi vieną kartą – kaip aguonos
su žmonėm
kurie klajoja – amžini tarsi keliai.
Su žmonėm
kurie už lango
su žmonėm
kurie už durų
su žmonėm
kurie už miško ir už bėgančio vandens
į tą patį mano dangų
į tą patį dangų žiūri
ir nežino
ką galvoja. O galvoja
kad gyvens."
Tekstas: Elena Mezginaitė